Šitam straipsnyje norėtųsi papasakoti būtent apie tą dalį << žiurkinės bendrijos>>, vadinamos dekoratyvinėmis žiurkėmis-naminiais augintiniais, užkariaujančiais širdis vis didesnės gyvūnų mylėtojų dalies.

Dabartinės dekoratyvinės žiurkės yra tiesioginiai palikuonys paprastosios norvegiškos žiurkės (Rattus Norvegicus) ir juodosios žiurkės (Rattus Rattus).
O prasidėjo viskas Anglijoj. 1835 metais Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė įstatymą uždraudžiantį gyvūnų pjudymą. Apie žiurkes šitam įstatyme nebuvo jokios užuominos ir neužilgo vienu iš mėgstamų aukštuomenės užsiėmimų tapo žiurkių pjudymas šunimis. Kaip nebūtų keista, bet būtent šis žiaurus žiurkių naikinimo būdas sudarė sąlygas jų veisimo ir selekcionavimo pradžiai.

Varžyboms reikėjo tūkstančių žiurkių, kurių tiekėjas buvo tuo metu labai pagarsėjęs Anglijoje žiurkių gaudytojas „ Juodasis Džekas".
1860 metais jis tapo dar ir pirmuoju veisėju ir selekcininku šitų žvėrelių. Jis gaudydavo kažkuo išsiskiriančias žiurkes-sveikas, stambias, neįprastai išmargintas- ir greitai išvedė keletą tipų išsiskiriančių spalvinėmis variacijomis.

Žiurkės pradėtos pardavinėti kaip naminis gyvūnėlis, jas apgyvendindavo gražiuose paauksuotuose narveliuose ir netgi pati karalienė Viktorija turėjo ne vieną šių mielų padarėlių.
Pirmoji dekoratyvinių žiurkių paroda buvo organizuota 1900 m. pradžioje Anglijoje.
Ta paroda buvo dalimi parodos tuo metu jau labai populiarių dekoratyvinių pelių.
Nuo to laiko susidomėjimas žiurkių parodomis vis auga ir šiuo metu daugelyje Pasaulio šalių yra daugybė klubų, kurie vysto dekoratyvinę žiurkininkystę ir pristato šiuos mielus ir smalsius gyvūnėlius kaip mylimus augintinius.

Negatyvus požiūris į žiurkes susiformavo dėl jų laukinių giminaičių, kurios yra neabejotinų pavojų šaltinis. Dekoratyvinės žiurkės, tai laboratorinė populiacija, kuriai šimtmečius naikino agresyvumo geną , jos buvo atrenkamos pagal charakterį, išvedamos pagal spalvas, markiruotes ir tipus.
Žvelgiant iš buitinės pusės dekoratyvinė žiurkė namuose-tai optimalus variantas be galo užimtam žmogui. Žiurkytė puikiai prisiderina prie šeimininko grafiko, nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų gryname ore, mažai suvartoja maisto.

Pasakojimai apie išskirtinį žiurkių intelektą atitinka tikrovę. Jau nuo seno pastebėta, kad žiurkės sugeba nustatyti ryšį tarp veiksmo ir pasekmės, bei atskirti kur yra atsitiktinumas.
Maskvos zoologas L.V. Krušinskis bandymų metu nustatė, kad žiurkės 82% atvejų sėkmingai atlikdavo eksperimentinius bandymus, gerokai aplenkdamos šiuo atžvilgiu kates (52% teisingų sprendimų).Žiurkės beveik lygiavosi sprendžiant psichologines užduotis su šunimis (85%), kurie, kaip yra nustatyta beveik nenusileidžia tuo atžvilgiu tokiems aukštesnio intelekto gyvūnams kaip delfinai, drambliai ir žmogbeždžionės.

Dekoratyvinės žiurkės-nesudėtingai prižiūrimi, labai švarūs, tvarkingi gyvūnai. Tačiau reikia prisiminti, kad jų laikymui netinka stikliniai ir plastmasiniai akvariumai ir, tuo labiau, stiklinės taros. Tokiuose induose neįmanoma dujų apytaka, todėl susikaupia anglies dvideginis, laikosi pastovi padidinta oro drėgmė, kas blogai atsiliepia gyvūno sveikatai ir gali privesti prie jo žūties.
Dekoratyvinės žiurkės visaėdės, bet reiktų pabrėžti tai, kad ne visas maistas nuo mūsų stalo naudingas gyvūnui, pavyzdžiui, riebus, aštrus, saldus maistas, o tuo labiau nešvieži produktai labai kenksmingi augintiniui. Vanduo ir sausas pašaras narvelyje turi būti visada.

Bendravimas su šiuo gyvūnėliu žmogui atneša daug malonių akimirkų. Nedideliam kūnelyje telpa begalybė ištikimybės, meilės, smalsumo ir energijos. Kiekvienas žiurkiukas-tai individas. Tarp jų pasitaiko nenuilstantys tyrinėtojai, nepaliekantys bute nei vieno kampelio, kur nepabuvotų jų smalsus nosiukas, neleidžiantys, kad namuose kas nors vyktų be jų dalyvavimo, o yra ir tokių, kurie tyliai ramiai valandomis tūno savo šeimininko rankovėje ar ant peties ir iš ten stebi kas vyksta aplinkui.
Dekoratyvinės žiurkės socialūs gyvūnai, joms tiesiog labai nuobodu be mylimo šeimininko. Tokio pat dėmesio jos laukia ir iš mūsų-juos pasirinkusių draugijon.
Bendravime su šiais mielais padarėliais orientyras turėtų būti Antuano Sent-Egziuperi frazė „Mes atsakingi už tuos, kuriuos prijaukinome!"

Na ir dar kai kas.
Vienas iš pretekstų nusistatymui prieš žiurkes yra jų uodega. Žiurkė be uodegos-tai nepilnavertis gyvūnas, nes uodegytė labai svarbi balansui ir tam, kad reguliuoti kūno temperatūrą. Beuodegės žiurkės turi didesnę riziką gauti šilumos smūgį ir labiau turi polinkį į kritimus.
Žiurkių uodega, atvirkščiai susidariusiai nuomonei, yra ne plika bet padengta smulkiais šiurkščiais plaukeliais. Tie plaukeliai labai trumpi ir prigludę, todėl jų nelabai matyti.

Na ir pabaigai truputis liūdnesnės statistikos.
Žiurkės vidutiniškai gyvena 2-3 metus, tiesa, pasitaiko ir ilgaamžių. Pavyzdžiui, į Gineso Rekordų Knygą įtrauktas laboratorinis žiurkinas Vardu Rodni, kuris išgyveno 7 metus ir 4 mėnesius.
Liūdnos netektys keičiasi naujais susitikimais, bet nuo to tik labiau pradedam vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką ir į daugelį dalykų keičiam požiūrį...

Šaltinis NFR "Sozvezdie"
Straipsnio autorė Marija Kornijenko
Iš rusų kalbos vertė Valeri

Šaltinis: http://www.nagliukas.lt